Estetinė zona

Pirminis stabilumas – sunkiausiai išgaunamas rezultatas porėtame kaule. Pirminio stabilumo praradimas, sukelia audinių inkapsuliaciją, kuri priveda prie implanto atmetimo (Lioubavina-Hack, et al. 2006). Vienas iš metodų, kaip galime padidinti pirminį implantų stabilumą – keisti chirurginię techniką gręžimo protokolui ir implanto stabilizacijai. Remiantis moksline literatūra, implanto sriegimas į mažesnę nei to paties implanto diametro osteotomiją, užtikrina geresnį pirminio stabilumo išgavimą, lyginant su implantais neturinčiais sriegių (Tabassum, et al. 2009, Tabassum, et al. 2010a).

Remiantis kitais literatūros šaltiniais, norint išgauti aukštesnį pirminį stabilumą siūloma naudotis ne chirurginio protokolo modifikavimu, o kaulo kondensacijos technikomis (Cehreli, et al. 2009, Padmanabhan, et al. 2010). Titaninių implantų, turinčių kintančių sriegių diametrų savybę, apkrovos pasiskirstymas buvo aptariamas mokslinėje literatūroje. Mokslinių straipsnių eigoje, buvo aptariamas efektyviausias implantų sriegių gylis pirminiam stabilumui išgauti (Ao, et al. 2010, Chun, et al. 2002, Kong, et al. 2008).

Sriegio gylis, kitaip nei sriegio plotis, turi didžiausią įtaką streso pasiskirstymui kaule (Kong, et al. 2008).

Titaniniai implantai, turintys platėjančius sriegius, įgyja didesnį paviršiaus plotą, ko pasekoje išauga implanto pirminis stabilumas porėtame kaule (Abuhussein, et al. 2010). Titaniniai implantai, turintys platėjančius sriegius, taip pat palengvina apkrovą, pasiskirsčiusią per visą dantų implanto paviršių.

Dar vienas būdas, norint padidinti pirminį implanto stabilumą yra pakeisti pačio implanto dizainą, pvz.: implanto formą, sriegių dizainą, ilgį ar diametrą. Mokslinėje literatūroje ne kartą buvo aptariama, kad skirtingi sriegių dizainai ar implanto forma turi didelę įtaką pirminiam stabilumui. Šaknies formos implantai pasižymi gebėjimu išgauti geresnį pirminį stabilumą nei cilindro formos implantai (Kim, et al. 2009, Sakoh, et al. 2006, Wilmes, et al. 2008).

Tuo tarpu siekiant įsriegti ilgus ar plačius dantų implantus yra naudojama didesnė sriegimo jėga (Kim,et al. 2009, Wilmes, et al. 2008). Taip pat, ne savisriegiai implantai, parodė didesnį pirminį stabilumo išgavimą, lyginant juos su savisriegiais implantais (Kim et al. 2011).

Since the osseointegration concept was introduced by Branemark in the 1960s, primarily osseointegrated implants have been recommended in the dental treatment area and high implant success rates have been reported. A prerequisite for successful osseointegration is initial stability after implant placement, which depends on the surface characteristics and morphology of the implant and bone density of the surgical site.

Lately, various surface treatment methods have been studied to facilitate rapid and strong osseointegration. According to the surface roughness and topography, the surface chemistry plays an important role for osseointegration. Titanium (Ti) and Ti alloys are bioinert surfaces and are not able to directly bond with bone. One method for increasing surface reactivity is to coat the Ti surface with nanostructured calcium. Many in vitro and in vivo studies have already reported the effectiveness of nanostructured calcium coating.

For example, in vitro studies have reported that surface modification using calcium ions increased the growth of osteoblastic cells and promoted the precipitation of apatite on Ti surfaces in simulated body fluid. Plus, the effects of cell adhesion to calcium-incorporated Ti surfaces were reduced in human alveolar bone cells and MG-63 cells, and increased in human osteoblasts. Several in vivo studies have reported that incorporating calcium into Ti implants by hydrothermal treatment stimulated osseointegration by increasing the BIC % when compared with untreated Ti implants in rabbit models.